NAUJOS LIETUVIŠKOS KOMEDIJOS „SISTEMA“ REŽISIERIAI: „Į AIKŠTELĘ IŠVEDAME ŠVIETIMO TEMĄ“

Klaipėdiečiai režisieriai Arūnas Eimulis ir Tomas Jašinskas šį rudenį Lietuvos kino teatruose pristato naują lietuvišką komediją „Sistema“, kurioje filmuojasi būrys žinomų klaipėdiečių aktorių. Tačiau ne meninės savirealizacijos ambicija veda jaunosios kartos menininkus. Jų misija – filmu paskatinti diskusiją, kokia turi būti mokykla ir plačiai atverti vartus esminiams pokyčiams Lietuvos švietimo sistemoje. 

„Mes esame įstrigę laiko kirmgraužoje: laikmečiai keičiasi, o švietimo sistema nesikeičia, nebesutampa mokyklos ir mokinių ritmai. Reikia projektų, kurie duotų vaikams sąlytį su realiu pasauliu, leistų išnirti iš to mokyklos burbulo“, – esminę švietimo sistemos problemą išryškina režisierius T. Jašinskas. Jis pats įsidarbino mokyklos teatro studijoje tam, kad tarp mokyklos sienų ir šiuolaikinių moksleivių pajaustų (ne)pasitenkinimo esama sistema „temperatūrą“.  Jau daugiau nei 8-erius metus T. Jašinskas ir A. Eimulis gilinasi į švietimo sistemos mechanizmą, ieško kitokio žinių perteikimo moksleiviams per kūrybiškumo prizmę. Švietimas, kino kūrėjų nuomone, yra tai, nuo ko priklauso valstybės pamatų tvirtumas.

Mokykla – lyg kalėjimas 

„Mokyklos normos nėra gyvenimiškos, o greičiau kaip kalėjimo. Aš taip pasijaučiau, kai baigiau mokyklą – kaip išleistas iš kalėjimo. Yra egzaminai, kontroliniai, pažymiai, visi jiems meldžiasi, visi kenčia“, – lyg užburtą švietimo sistemos ratą regi filmo „Sistema“ režisierius A. Eimulis. Jo matymu, tėvai reikalauja rezultatų iš vaikų, tuomet mokytojai bijo taikyti kūrybiškus metodus, o vaikai pyksta ant mokytojų, kad „sistema“ jų neįtraukia, nesudomina mokslu. Tačiau, pasak A. Eimulio, yra drąsesnių, emociškai stipresnių mokytojų, kurie imasi kūrybiškų metodų, bet šie dažnai susilaukia kritikos iš kolegų mokytojų – taip visi dirba nuolat susipriešinę.

Eimulio didžiausias noras, kad jo trimetis jo sūnus ateityje eitų į kitokią mokyklą. „Mokykla kelia asociaciją kaip „cypė“, nes turi ten eiti ir atsėdėti. Filme mes nemoralizuojame, neverkšlename ir tiesmukai nesakome, kad štai tokią ar anokią mokyklą reikia konstruoti. Švietimo sistemos temą išvedama į aikštelę – tai pirmas toks lietuviškas filmas. Mes skatiname mokinius, mokytojus ir tėvus tą sistemą kartu pakeisti“, – filmo tikslus įvardija T. Jašinskas. Pasak jo, filme apstu asociatyvinių jungčių, atpažįstamumo, moksleiviai gali atpažinti bendraamžių prototipus, paliečiamos ir emigracijos bei patyčių temos – visa tai, kuo gyvename mes ir mūsų vaikai.

Mokytojo profesijos prestižas – prioritetas 

Eimulis bene sėkmingiausia švietimo sistema laiko Suomijos praktiką: „Ten nėra egzaminų, pažymių, nėra dalykų, šie apjungiami į temas, o rezultatai yra vieni geriausių pasaulyje. Mokytojo specialybė Suomijoje yra viena  prestižiškiausių ir geriausiai apmokamų“. Kino kūrėjas, besidomintis švietimo sistemoje atliktais tyrimais, yra įsitikinęs, kad didžiausią rezultatą mokymosi kokybei turi mokytojas, jo taikoma metodika ir priemonės. „Infrastruktūra lemia mažiausiai, todėl svarbiausia yra tinkamai paskirstyti švietimui skiriamus pinigus,  kelti mokytojo specialybės prestižą. Pinigai taip pat yra svarbi dedamoji motyvuojant gerus, protingus, kūrybiškus žmones rinktis švietimą karjerai“, – požiūrį dėsto A. Eimulis.

Jo kolega režisierius T. Jašinskas pastebi, kad Europos kontekste Lietuva švietimui skiria pakankamai lėšų, tačiau, jo nuomone, atsakymas yra ne piniguose ir atlyginimuose. „Kalba eina apie kitokį pinigų paskirstymą ir, turbūt, labiausiai nėra ryžto eiti į realų keitimą. Juk apie švietimą kalbama nuolat, bet tai tik abstraktus šnekėjimas, niekas nekalba apie tai, ar mes turime kažkokią aiškią krypti, kur link einame?“, – švietimo strategijos nebuvimu piktinasi kino kūrėjas. Anot jo, kaip ir kultūra, taip ir švietimo sistema tebėra apleista, nors tai turėtų būti prioritetas. Filmo autoriai neabejoja, kad pokyčių inercija atsiras, kadangi filmas yra puikus formatas, kad tai įvyktų.

Ruošėsi mūšiui mokyklose – sulaukė palaikymo

Idėja filmui „Sistema“ kilo dalyvaujant projektuose „Kūrybinės partnerystės“ (vėliau – „Kūrybinės jungtys“). Šių projektų esmė – mokyklose integruoti kūrybiškus ugdymo metodus, pasitelkiant įvairių sričių specialistus ir mokslininkus.

Režisieriai filmą jau pristatė ne vienoje mokykloje ir sako išties nesitikėję tokių pozityvių reakcijų. „Pernai spalį, kai pradėjome filmą rodyti mokyklose, laukėme kovos, buvome pasiruošę eiti į mūšį, bet, iš tikrųjų, mes neįvertinome, kad tiek mokytojai, tiek moksleiviai yra sąmoningi, kad mes skatiname diskusiją pamąstyti ir jie tą diskusiją priima“, – džiaugiasi T. Jašinskas. Jam antrina kolega A. Eimulis, prisiminęs patirtį vienoje gimnazijoje: „Mane šokiravo vaikų reakcija – jie ėmė ploti viduryje filmo. Kinas, visų pirma, yra pramoga. Jei nori žmogų sudominti, turi jį pralinksminti, tada jis lengviau priima turinį“. T. Jašinską taip pat pribloškė vienos mokytojos refleksija, kuri išvydusi filmo personažę Stefaniją (mokyklos „geležinį kumštį“, sistemos šalininkę – red.) sušuko: „Bet juk čia aš!“. Filmas, pasak autorių, lyg veidrodis, į kurį pažvelgus kyla inspiracijų keistis. Šiuolaikinė mokykla, anot jų, tebėra stipriai suvaržyta.