KLAIPĖDOS KRAŠTO TARPUKARIO KINUI SKIRTAME RENGINYJE SUSITIKIMAS IR SU KINO TYRĖJA SONATA ŽALNERAVIČIŪTE
Liepos 23 d., 17:30, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje (Konferencijų salė) vyks renginys, skirtas Klaipėdos krašto tarpukario kino tematikai. Viena iš renginio dalyvių – kviestinė viešnia – Sonata Žalneravičiūtė (Vilnius).
Kino teatrų tyrėja, menotyros doktorantė S. Žalneravičiūtė sako, kad kino teatrų istorija susidomėjo 2010 m., dirbdama programų sudarytoja ir renginių kuratore „Skalvijos“ kino centre (Vilnius). Tuometinis siekis buvo tik išsiaiškinti – kada atidarytas kino teatras „Planeta“ (dabar „Skalvija“), mat nebuvo išlikusių dokumentų. Dviejų salių kino teatras buvo įrengtas gyvenamojo namo pirmajame aukšte. Kino tyrėjos teigimu, spalvingi namo gyventojų liudijimai, atradimai archyvuose ir spaudoje paskatino ištirti ne tik „Planetos“ / „Skalvijos“ istoriją, bet visų per šimtą metų Vilniuje buvusių kino teatrų. Kadangi norėjosi pasidalinti visais atradimais, S. Žalneravičiūtė nusprendė parašyti knygą „Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų isorijos“ (2015).
S. Žalneravičiūtė. Asmeninis archyvas
Geografiškai platesnio – Lietuvos kino teatrų – istorinio tyrimo ji ėmėsi dirbdama Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Fonduose atrastas unikalus fotografijų rinkinys „Lietuvos kino teatrai (1941–1944)“ buvo paskata pasidalinti naujais tyrimų atradimais apie buvusius Lietuvos kino teatrus. Šįkart S. Žalneravičiūtė sugalvojo surengti keliaujančią parodą „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo (1939–1944)“. Jūriniame konteineryje įrengta paroda apkeliavo devynis Lietuvos miestus ir miestelius.
Šiuo metu S. Žalneravičiūtės akademinių studijų tyrimo objektas – tarpukario Lietuvos regionų kino teatrai ir jų vaidmuo modernėjimo procesuose. Šiuo darbu siekiama ištirti, kaip kino teatrų veikla prisidėjo prie jaunos valstybės regionų urbanizacijos, švietimo, raštingumo, naujos tapatybės formavimo.
Apie du kontekstus
„Skaitant Kęstučio Meškio knygos „Klaipėdos krašto kinas. Faktai. Vardai. Kontekstai“ rankraštį, išryškėja keletas tarpukario Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kino industrijos skirtumų. Ir tai suprantama, nes tai tiesiogiai susiję su Klaipėdos krašto politine situacija ir vis dar stipria Vokietijos įtaka šiam kraštui. Kinas buvo tinkama priemonė germaniškajai kultūrai išlikti ir skleistis. „Vokiškų filmų naujienas Klaipėda gaudavo žymiai anksčiau už likusią Lietuvą. Kita vertus, atsiribodami nuo Kauno platinimo kontorų, Klaipėdos kino teatrų savininkai sąmoningai ar ne vertė vietinius žiūrovus tenkintis, pagrinde, vokiška produkcija“, – rašo K. Meškys. Didžiojoje Lietuvoje nors žmonės ir galėjo žiūrėti įvairesnius filmus – ne tik europietiškus, bet ir Holivudo, tačiau A. Smetonos valdymo metais cenzūra juos reikiamai pakarpydavo. Taip pat valstybiniu lygiu siekta, kad cenzoriai tikrintų filmų vertimų korektiškumą, taip tikintis, kad pagerės žmonių raštingumo lygis. Ir neskaitant to, kad pagrindinis kino industrijos siekis – pelnas, ir Mažojoje, ir Didžiojoje Lietuvoje kinui teko suktis skirtingų politinių įtakų lauke“ – dalinasi trumpa įžvalga Sonata Žalneravičiūtė.
Renginys „Klaipėdos krašto tarpukario kinas | Susitikimas su kino tyrėju Kęstučiu Meškiu“ yra dalis projekto „Kino klubas 8 ½“, kuriam dalinį finansavimą 2025 metų veikloms įgyvendinti skyrė Lietuvos kino centras.